Ekonominio augimo mitas

Kodėl BVP augimas nėra visuomet geras dalykas?

Ar nepastebėjote kaip abstrakčiai yra linkę kalbėti mūsų politikai, ekonomistai ir kiti veikėjai? Dažniausiai yra kalbama įvairių ekonominių rodiklių kalba, sakoma, kad vyksta ekonominis „augimas“ turint omenyje, kad kasmet auga Bendras Vidaus Produktas (BVP). BVP augimas yra prilyginamas gerėjančiam gyvenimui ir pateikiamas kaip panacėja nuo visokių socialinių ir aplinkosauginių problemų.

Tačiau tai nebūtinai gali būti tiesa. Abstraktus kalbėjimas yra tarsi psichologinė migla. Mūsų pareiga yra paklausti politikų, o kas konkrečiai „auga“. Pirmiausia ši pareiga krenta ant žurnalistų pečių, nes jie yra atsakingi už realybės komunikavimą plačiąjai visuomenei.

„Augimas“ šiame kontekste gali reikšti bet ką. Augti gali atliekos. Išlaidos sveikatai. Auga mašinų kamščiai, įsiskolinimai, užterštumas ir stresas. Ekonomika turėtų pagerinti žmonių gyvenimo kokybę, tačiau dabartinė ekonominė sistema neatlieka šios funkcijos. Paprastai tariant BVP augimas reiškia, jog yra išleidžiama daugiau pinigų. Nesvarbu kam. Kad ir karui, kuriame žūsta žmonės. Tokiu atveju yra amoralu ir nehumaniška pateikti BVP augimą kaip teigiamą dalyką. BVP rodiklis yra kritikuojamas dėl to, kad jame yra įtraukiami neigiami dalykai, jei tik jie neša pinigus, ir nėra įtraukiami teigiami dalykai, jei jie neneša pinigų.

Vienoje taip vadinamoje atsilikusioje šalyje, iškeldinant daugybę vietinių žmonių nuo žemės ir paliekant juos be pragyvenimo šaltinio, vienas vystymo ekspertas, paklaustas, ką jis galvoja apie tai, kad šie žmonės bus priversti keliauti į miestus ir tenai valkatauti, atsakė: „man nesvarbu, jei tik tai reiškia daugiau Progreso“. Tame žemės lopinėlyje turėjo steigtis tarptautinių finansinių institucijų palaikomas stambus mechanizuotas ūkis, kuriame paprastai intensyviai augina monokultūras eksporto rinkoms. O gauti pinigai nebūna skirti pamaitinti nuo žemės nuvytus dabar badaujančius žmones. Tai ir buvo taip vadinamas Progresas, dėl kurio verta buvo aukoti bioįvairovę, tradicinius ūkius, vietines bendruomenes ir jų gerovę. Šis ūkis jau galėjo prisidėti prie šalies BVP augimo, kai tuo tarpu tradiciškai gyvenantys žmonės nepateko į šalies „apskaitos sistemą“.

Panašūs reiškiniai vyksta beveik visame pasaulyje. Jei pažanga būtų matuojama kitaip, tai nebūtų skatinamas toks trumparegiškas vystymosi modelis, kuomet yra ignoruojami paprasti žmonės ir natūrali aplinka, o kitokios nei vakarietiškos-vartotojiškos kultūros traktuojamos kaip „atsilikusios“.

Sąvokos „išsivysčiusi“, „besivystanti“ ar „atsilikusi“ turint omenyje atskiras šalis ar regionus yra reliatyvios.  Pirmą kartą plėtros koncepciją suformulavo JAV Prezidentas H. Trumanas ir nurodė pramoninį augimą kaip siekiamybę bei prilygino tai visos šalies sėkmės rodikliu. Nuo to laiko „plėtros“ virusas paplito po visą pasaulį. Ilgus amžius gyvavusios kultūros akimirksniu tapo „atsilikusiomis“, jei nevystė pramonės ir neskatino ekonominio augimo pagal Vakarų „gerovės“ modelį, kuris yra grindžiamas BVP augimu.

Tuo tarpu ekonominiai plėtrai Vakaruose impulsą davė kolonijinė politika. Už „plastmasinius niekučius“ gauti brangūs ištekliai ir prievarta pasiimta nemokama vergų darbo jėga sudarė palankias sąlygas ekonominiam suklestėjimui. Tai dabartinių ekonominių pasiekimų pamatas. Nors ir bandoma užglaistyti šią istorinę neteisybę, tačiau užsimezgė intensyvūs debatai dėl III pasaulio finansinės skolos - kas kam ištikro yra skolingi? Pagal tarptautinių finansinių institucijų schemas, III pasaulio šalys yra skolingos Vakarų šalims už suteiktas paskolas plius palūkanos. Tačiau jei Vakarų šalys įvertintų nesąžiningai gautus išteklius ir vergų darbo jėgą, dar neaišku kas kam būtų skolingas. Tai yra užmiršta istorinė skola.

Kita skola yra visai nauja, bent jau konceptualiai. Ekologinė skola. Vakarų šalių ekonominis augimas yra tiesiogiai susietas su naftos naudojimu. Nafta yra dabartinės ekonomikos kraujas. Būtent naftos naudojimas davė stiprų impulsą pramonės vystymuisi. Labiausiai „išsivysčiusios“ šalys naudoja daugiausia naftos. Tačiau naftos naudojimas daro ekologinę žalą, kuri nepaiso sienų. Teršiamas yra visas pasaulis. Ar Vakarų šalys neturėtų kompensuoti III pasaulio šalims padarytos ekologinės žalos? Ar reikia aklai eksportuoti vakarų ekonominį modelį po visą pasaulį, kai tampa aišku, jog toks modelis nėra naudingas socialine ir ekologine prasme?

Tarptautinė vystymosi politika nėra teisinga ir sąžininga žmogaus teisių ir aplinkosaugos atžvilgiais, nors ir labai manieringa, diplomatiška ir pilna žmonių su garsių pasaulinio lygio universitetų diplomais. Žmonių, užprogramuotų mąstyti ir elgtis šabloniškai; gerai žinančių, kas yra BVP, kaip jis skaičiuojamas, ir pasaulio šalių išsivystymo lygį matuojančių pagal BVP augimą.

Aklai siekdami ekonominio augimo, mes niokojame savo egzistencijos pagrindus. Nežinomas Amerikos indėnas yra pasakęs: „kai pasaulyje neliks nė vieno medžio, nė vienos švarios upės ir nė vienos žuvies, tuomet žmogus supras, kad pinigai yra nevalgomi“. JAV Prezidentas Robertas Kenedis yra pasakęs, jog BVP pasako viską apie šalį, išskyrus apie tai, dėl ko mes galime didžiuotis. 

Nei viena politinė idealogija, ar tai būtų kairė, dešinė ar centro, neatsižvelgia į BVP rodiklio problematiškumą. Jei mes neturėsime teisingo vystymosi rodiklio, mes niekada negalėsime pasakyti, ar einame teisinga kryptimi. Alternatyvų BVP kaip pažangos rodikliui yra, diskusijos vyksta, pokyčiai mezgasi, nes tampa akivaizdu, kad ekonominis augimas išreikštas BVP yra mitas. Pavojingas mitas. Subyrantis į šipulius bent kiek atidžiau ir kritiškiau tą mitą paanalizavus.

Indrė Kleinaitė, 2006 m. Atgimimas Nr. 23